2006.10.14 Lodzė, Lenkija. Interviu su Jay Scott Berry bei Patrick Page

Šio interviu pradžioje norėčiau trumpai pristatyti savo pašnekovus. Jay Scott Berry – visame pasaulyje žinomas iliuzionistas iš JAV, triukų išradėjas ir magijos mokytojas taip pat talentingas kompozitorius ir muzikas. Per daugiau nei dvidešimt darbo metų iliuzijos mene jis apkeliavo visą žemės rutulį skaitydamas paskaitas ir rodydamas savo triukus įvairiuose magų kongresuose ir koncertų salėse. Magictricks.com įtraukė jį į žymiausių pasaulio iliuzionistų sąrašą. Patrick Page – dar vienas gerai žinomas Škotijos iliuzionistas ir magijos mokytojas. Šie artistai labai skirtingi tiek savo amžiumi, tiek darbo stiliumi. Du iliuzionistai: romantiškasis Jay Scott Berry ir tiesmuku humoro jausmu pasižymintis Patrick Page sutiko pasikalbėti apie triukus, magijos meną ir tai, kas jame svarbiausia.

Mantas Wizard

Magijos nublokštieji

Mantas Wizard: Pirmiausia pradėkime nuo klasikinių klausimų. Pone Berry, pradėsime nuo jūsų...

Jay Scott Berry: Vadink mane Jay.

MW: Gerai, Jay.

Patrick Page: O mane vadink seru. (juokiasi)

MW: Jay, nuo vaikystės jūs buvote glaudžiai susijęs su teatru, jūs jame praktiškai užaugote, papasakokite, kaip magija atsirado jūsų gyvenime.

JSB: Kai man buvo penkeri, mama man nupirko magijos triukų rinkinį. Tai ir buvo mano pradžia, rodžiau tuos vaikiškus plastikinius triukus. Štai ir visa pradžia.

MW: Ar prisimenate savo pirmąjį pasirodymą?

JSB: Na, geriausiai aš pamenu tą didelį jaudulį.

MW: Sere, papasakokite apie savo pradžią.

PP: Kai man buvo dvidešimt vieneri, knygyne nusipirkau savo pirmą knygą apie fokusus. O prieš tai aš dažnai lankydavausi variete teatre ir valandų valandas žiūrėdavau ten vykstančius magų pasirodymus.

MW: Neseniai teko skaityti vieno garsaus iliuzionisto straipsnį, jis teigė, jog iliuzionistais netampama - jais gimstama... Ar jūs su juo sutiktumėte?

PP: Ne. Viskas pasiekiama sunkiu darbu.

JSB: Aš manau, jog yra įgimti talentai, tačiau talentą reikia nuolatos kultivuoti, kitaip jis prapuls. Kai kurie iš mūsų turi daugiau talento, daugiau charizmos, tačiau tai reikia atskleisti, vystyti, kad taptum didžiu artistu.

MW: O dabar pakalbėkime apie autoritetus. Tikriausiai, didžiausi šiandieninių jaunų iliuzionistų stabai yra David Blane ir Chriss Angel. Koks iliuzionistas padarė jums įtaką arba buvo (yra) autoritetu?

PP: Aš mokiausi iš kiekvieno matyto iliuzionisto. Dažniausiai iš jų išmokdavau, ko nereikia daryti scenoje...(šypsosi) O tie iš kurių aš tikrai daug išmokau, buvo, pirmiausia, geri artistai. Ir aš norėčiau pabrėžti šį žodį – artistai, jie buvo puikūs artistai, pirmiausia, o taip pat geri iliuzionistai. Iš tiesų galėčiau įvardyti tik kokius du ar tris žmones: Jay Marshall ir Al Flosso buvo išties „aukštos klasės“ iliuzionistai, jie buvo labai išraiškingi ir turėjo puikų darbo stilių.

JSB: Na, aš atsakysiu pasirinkdamas kitą aspektą, nors nuoširdžiai sutinku su viskuo, ką Patrikas pasakė. Man labai didelę įtaką padarė teatras, net vaikų darželyje, kai paklausdavo: „Vaikučiai, kas norėtumėte vaidinti spektaklyje?“ mano ranka pakildavo akimirksniu. Todėl pradžioje aš tik vaidindavau ir triukų neatlikinėdavau, svarbiausia būdavo – spektaklis. Tai mane išmokė, kaip būti geru artistu, atlikėju. O fokusai mane labiausiai sudomino, nes aš pats galėjau būti režisierius, savo šou prodiuseris.

PP: Tu buvai mažas išsišokėlis...

JSB: Gal ir buvau. (juokiasi) Tačiau, kalbant rimtai, noriu pabrėžti, jog kiekvienas iliuzionistas yra prodiuseris. Pavyzdžiui tu, Mantai, vakar žiūrėjau tavo pasirodymą, net jei tau kas nors padeda tu vis tiek planuoji, režisuoji savo pasirodymą, atidžiai pasirenki muziką, sceninį kostiumą ir t.t. ir tai reiškia, jog tu prodiusuoji savo pasirodymą. Taip pat augdamas aš turėjau galimybę stebėti kitų iliuzionistų pasirodymus, per televiziją matydavau pasaulinio lygio iliuzionistus, kurių pasirodymai mane priblokšdavo. Pamenu Doug Henning pasirodymus ir nepakartojamus jo televizijos šou, jie man buvo tarsi apreiškimas, jo triukai buvo kupini paslaptingumo ir mistikos. Mane taip pat pribloškė Slydini triukai, jis paimdavo paprastus dalykus ir paversdavo juos tikru menu. Taip pat savo autoritetais galiu įvardyti Richard Ross, Channing Pollock ir taip pat, neabejotinai, Patrick Page. Jis man parodė, jog dar yra labai daug dalykų šiame mene apie kuriuos nieko neišmanau. Taigi, kaip Patrickas ir sakė – tu visada mokaisi.

PP: Visada...

MW: O dabar norėčiau jūsų paklausti apie paprastumą. Jūs, Jay, vakar išėjote į sceną su antpirščiu ir keliomis skarelėmis, tačiau jūsų pasirodymas buvo palydėtas ovacijomis. O jūs, sere Patrikai, vakar paėmęs paprastą kortų kaladę savo triukais pritrenkėte net ir visko mačiusius profesionalus. Gal galite atskleisti paslaptį, kaip iš tokių paprastų triukų jūs sukuriate puikius stebuklus?

PP: Paprastumas čia ir yra raktinis žodis. Pažvelkime į Beatles muziką, jie atsirado septintame dešimtmetyje (dabar man 77) ir tai buvo prieš 45 metus. Pamenu, kaip mano motina plaudama indus dainuodavo jų dainas. Įsivaizduok 75 metų močiutę dainuojančią virtuvėje...(juokiasi) Štai jų paslaptis – Beatles melodijos buvo labai paprastos. Ir aš manau, kad tai yra paslaptis į viską gyvenime. Tai turi būti labai aišku ir paprasta, kad kiekvienas galėtų suprasti, kas norima pasakyti ar parodyti. O pasirodyme, nepamirškite, kad svarbiausia yra ne tai, ką rodome, o tai, ką žiūrovai mano matantys. Pasirodymas turėtų būti aiškus ir paprastas, o žiūrovų vaizduotė atliks visą kitą darbą. Štai kodėl radijo spektaklis visada įdomesnis negu per televiziją žiūrimas spektaklis, nes mūsų vaizduotė dirba, mes viską įsivaizduojame: tą grindų girgždesį, kuriamą atmosferą ir pan. O tęsiant pokalbį apie iliuzionistus, svarbu nepamiršti, jog nereikėtų jungti dviejų gerų triukų į vieną, nes tokiu atveju prarandama truputis efekto nuo  kiekvieno. To pavyzdžiu galėtų būti Al Goshman, jis rodydavo Roy Benson triuką su kamuoliukais ir klasikinį triuką su minkštais kamuoliukais (angl. Sponge Balls). Vėliau jis aiškiai suvokė, jog tai neveikia ir tuos triukus atskyrė: vieną rodydavo pasirodymo pradžioje, kitą – pabaigoje ir sulaukdavo daug aplodismentų.

JSB: Aš galiu komentuoti tik tai, ko pats išmokau savo patirtimi. Savo karjeros pradžioje  rodydavau daug sudėtingų, rizikingų triukų. Aš turėjau daug kartų rizikuoti ir skaudžiai klysti, kol išmokau teisingai pasirinkti triukus ir kita. Aš suvokiau, jog aplodismentų gausa, stebuklingos atmosferos sukūrimas, žiūrovų reakcija nėra susijusi su tuo, kokio dydžio tavo rekvizitas ar kiek tu triukų parodai savo programoje. Aš tai pat supratau, jog yra atvirkščiai - paprastas, artistiškas, lengvas pasirodymas yra daug stebuklingesnis. Kartą, keliaudamas į pasirodymą, praradau savo rekvizitą. Pasirodymo metu improvizavau ir dirbau su bet kokiais pasitaikiusiais daiktais ir, kas nuostabiausia, sulaukiau geresnės reakcijos negu įprastai dirbdamas su savo rekvizitu.

PP: Pamenu, jog ir aš kartą pamiršau namie visus savo triukus ir prieš pasirodymą nuėjęs į restorano virtuvę pasiskolinau keletą daiktų (pvz. puodą, kurį sėkmingai panaudojau vietoj šampano kibirėlio triukui „Vargšo sapnas“). Improvizuotas pasirodymas praėjo puikiai.

JSB: Norėčiau pasakyti dar vieną dalyką. Tu, Mantai, paminėjai, jog į sceną aš išėjau tik su antpirščiu ir keliomis skarelėmis – tai tiesa. Bet pabandykime pažvelgti į tai iš žiūrovo pusės – mano rankos tuščios ir jose stebuklingai dingsta ir atsiranda skarelės. Paradoksalu, kaip pastebėjai, nes seminaro metu aš mokiau iliuzionistus daugelio tikrai sudėtingų judesių, kad šis triukas atrodytu labai paprastas ir nesudėtingas.

PP: To puikia analogija galėtu tapti dainininkės Dolly Parton žodžiai: „Klausykit, man tai kainuoja labai daug, kad atrodyčiau tokia pigi!“ Tai yra teisybė. Juk mes labai daug dirbam, kad visa tai, ką rodome scenoje, atrodytu labai paprastai.

MW: Jūs abu domitės iliuzijos menu jau daugelį metų ir matote, kaip jis tobulėja ir keičiasi. Kokį iliuzijos meną įsivaizduojate po 20 ar 30 metų? Gal ateityje jis taps niekam nebeįdomus, nes žmonės bus pripratę prie techninių stebuklų?

PP: Ne. Jei aš padaryčiau ką nors kompiuterio pagalba, jūs galėtumėte tai paaiškinti. Tačiau jei korta su jūsų parašu atsiduria po jūsų bokalu mums besišnekučiuojant bare, to paaiškinti bus neįmanoma.

JSB: Taip, turiu sutikti. Iliuzijos menas tikrai keisis, jis nuolatos vytosi ir keičiasi. Tačiau, mano nuomone, fokusai tampa daug įdomesni pasauliui besivystant.

PP: Dar yra vienas dalykas, kurio mes savo pokalbyje nepalietėme. Deja, yra tik kelios knygos, kurios kalba apie dėmesio nukreipimą. Penktame dešimtmetyje dirbau magijos parduotuvėje Oksfordo gatvėje, Londone. Kartą penki vyrai įėjo į parduotuvę... įdėmiai klausykis, Jay, juk tau patinka visokos paskalos ir istorijos! Vienas iš vyrų paprašė manęs parodyti fokusą ir aš jiems parodžiau triuką „Out of This World“ - jie buvo pritrenkti. Jie sakė: „Neįtikėtina, jis juk nė karto nepalietė kaladės...“  nors iš tikrųjų aš tą kaladę paliečiau net keletą kartų. Štai čia ir yra dėmesio nukreipimo menas. Vėliau sužinojau, jog tai buvo nacionalinė Anglijos bridžo komanda vykstanti į pasaulio čempionatą.

MW: Pastebėjau, jog kai kurie iliuzionistai į šį meną žiūri tik kaip į dabą, o kai kuriems tai yra tiesiog gyvenimo būdas, kaip Jeff Mcbride juos pavadino: iliuzionistais 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę (24/7). Kuriems jūs priskirtumėte save?

PP: Tai priklauso nuo to, kodėl jūs pasirinkote šį meną. Aš turiu labai paprastą priežastį kodėl tai darau – kad užsikalčiau pinigų. Toks mano požiūris suformavo ir kitokį iliuzijos meno matymą. Nuo pat pradžių aš turėjau gerai dirbti, kad sulaukčiau pasiūlymų ir kontraktų. Taip, man patinka rodyti triukus ir dalyvauti iliuzionistų kongresuose, tačiau aš nepereičiau gatvės tam, kad parodyčiau triuką, jei man už tai nemoka. Aš noriu, kad man visada už mano darbą mokėtų ir dėl to aš rodau savo triukus. Nėra kitos priežasties be to, jog aš myliu šį užsiėmimą ir aš juo gyvenu.

MW: Bet vakar, banketo metu, jūs prisėdote prie mūsų staliuko ir parodėte kelis puikius triukus, tiesiog savo malonumui...

PP: Nepamiršk, tai taip pat yra ir mano hobis. (juokiasi) Man patinka magų kongresai, man patinka vaikštinėti ir rodyti triukus savo kolegoms, bet nepaisant to, aš nepereičiau gatvės už dyką.

JSB: Tu, Mantai, paminėjai du kraštutinumus, tačiau nemanau, jog yra tik taip arba taip. Nemanau, jog galimas šitoks išskyrimas. Tai priklauso nuo to, kaip tu apibrėži iliuzionistą. Ar 24/7 reiškia, jog nesustodamas rodai triukus, ar, kad visuomet mąstai, kaip magas? Žvelgti į pasaulį, kaip magui yra kas kita: suvokti realybę, kaip galimą iliuziją, pastebi, kad nuo politikos iki reklamos viskas turi tam tikro iliuziškumo. Asmeniškai aš esu atlikėjas, aktorius, kuris kuria mago vaidmenį. Scenoje pasikeičiu, beveik visiškai paslepiu savo tikrąjį aš. Žinai, iš tikrųjų net kuomet nesu scenoje ar kongrese, vis vien esu magas, tik platesne prasme: aš kuriu muziką, kuriu interneto svetaines, animaciją ir t.t. Man tai taip pat yra magija, kūryba, savęs realizavimas.

PP: Tu pamiršai paminėti seksą...

JSB: Na šitos temos tiesiog nenorėjau liesti.(juokiasi) Mąstyti kaip magui reiškia visą supantį pasaulį matyti, kaip kupiną paslapties ir stebuklų. Tam tikra prasme aš pritariu Patrikui, iliuzionistai, kurie niekad nesustoja rodyti triukų bet kur ir bet kada, mane tiesiog erzina. Negaliu suprasti tų kurie be perstojo demonstruoja ir demonstruoja triukus. Norisi jiems sušukti: „ei, pailsėkit!“ Manau, jog triukus reikėtų demonstruoti tinkamu metu ir tinkamose vietose. Žinoma, jei esu parduotuvėje ir pamatau verkiantį vaiką, aš parodau triuką, kad jį nuraminčiau.

PP: Aš tam vaikui gerai užvažiuočiau per ausį....

JSB: Mano nuomone, tokiems iliuzionistams reikėtų suvokti, jog yra dar daug reikšmingų dalykų gyvenime. Aš mėgstu plaukioti jachta, kopinėti po uolas, yra dar daug svarbių dalykų be magijos.

MW: Akivaizdu, kad jei nerepetuoji ar nerodai triukų 24/7 tai visai nereiškia, jog esi niekam tikęs magas.

JSB: Žinoma, kad ne. Būti magu 24/7 reiškia būti visišku maniaku. Kūryboje būtinas poilsis, atsitraukimas nuo darbų – vertėtų paskaityti knygą, pažiūrėti gerą filmą ir tada grįžti prie darbo su naujomis idėjomis. Pavyzdžiui mano idėjos gimsta kuomet aš plaunu indus arba vairuoju automobilį.

MW: Jūs, Jay, kaip Agata Christie – sakoma, kad jos knygų siužetai gimdavo jai plaunant indus.

PP: Vyrukas, kuris miega su fokusais, valgo fokusus ir šika fokusais turėtų pasitikrinti galvą.

MW: O dabar pakalbėkime apie iliuzionistų klubus ir asociacijas, kokia jūsų nuomonė apie juos?

PP: Iš fokusininkų klubų aš išmokau labai daug. Tikriausiai daugelio dalykų, kuriuos mokame dabar nebūtume išmokę be fokusininkų klubų. Būtent ten pirmą kartą sužinai apie skraidantį Zombie kamuolį ir susisiekiančius kinų žiedus. Manau, kad iliuzionistų klubai yra labai naudingi mėgėjams. Galiu pasakyti vienintelę pastabą – keista, kai mėgėjai ateina po pasirodymo prie profesionalo ir pradeda jį mokyti, kaip reikėtų dirbti scenoje.

JSB: Aš esu anomalija, nes užaugau nepriklausydamas jokiam iliuzionistų klubui. Mano mieste nėra iliuzionistų klubo, o pirmajame kongrese apsilankiau kai man buvo 19 ar 20. Čia slypi mano unikalumo paslaptis, kadangi buvau priverstas visko mokytis iš knygų. Ir dabar aš esu visiškai nepriklausomas iliuzionistas. Buvau priimtas į Magijos Pilį (Magic Castle) kaip jaunasis iliuzionistas, o ten turėjau mokytis, kaip nustebinti ne tik paprastus žmones, bet ir iliuzionistus. Kaip nustebinti iliuzionistus neišmokstama magų kongresuose. Per daugelį savo karjeros metų aš dalyvavau ir skaičiau paskaitas šimtuose iliuzionistų klubų, todėl pastebėjau ir gerų, ir blogų dalykų. Kaip ir bet kuris kitas potyris gyvenime, tai yra asmeninė patirtis. Ar klubai naudingi, ar ne priklauso nuo to, ko aš pats noriu išmokti. Ar tai padeda tapti geresniu iliuzionistu? Jei esi pradedantis iliuzionistas tai padeda atsikratyti savojo ego, ir tiesiog įsiklausyti į kolegų pastabas. Tai suteikia galimybę paklausti daugiau išmanančių kolegų svarbių klausimų.

PP: Aš visada paskaitos pabaigoje pabrėžiu, kad jei kas nors iš auditorijos turi kokių klausimų – klauskite tiesiog dabar. Neklausinėkite Čarlio po paskaitos grįždami namo, nes jis tikrai nieko neatsimins. Klauskite manęs, kol aš esu čia.

MW: Mūsų pokalbio pabaigoje norėčiau paklausti, ar dar yra kokių svarbių dalykų, kuriuos norėtumėte pasakyti kitiems iliuzionistams?

PP: Turite paruošęs kokį naują triuką? Tiesiog eikite ir parodykite jį savo draugams, šeimai, bažnytinei bendruomenei ir t.t. Štai taip tampama iliuzionistu. Jokių daugiau kalbų. Eikit iš namų ir parodykit tą suknistą triuką! Štai kaip išmokstama būt iliuzionistu.

JSB: Visiškai su tuo sutinku....

PP: Net jei esi pradedantis magas – vis tiek rodyk savo suknistus triukus. Taip įgyjama patirties.

JSB: Patirtis yra nenuperkama... Manęs mokiniai dažnai klausia: „Jay, kai tu esi scenoje, esi toks ramus, ar gali išmokyti mus tokios ramybės?“ Tiesiog pabandykite tūkstantį kartų parodyti savo programą: 500 sėkmingų pasirodymų, 100 nesėkmių, parodys, kas yra gerai, o kas blogai, ką reikėtų patobulinti. Net jei kartais nulipi nuo scenos tiesiog verkdamas, tai taip pat yra patirtis, padedanti ir mokanti, kaip būti ramiam. Kai kitą kartą užlipi ant scenos, nebesirūpini dėl smulkmenų ar dėl to, kad kas nors nepavyks. Aš jau perėjau tokią mokyklą: rekvizitas krito iš rankų, šviesos užgeso vidury pasirodymo, muzika nutrūko pačiu netinkamiausiu momentu ir t.t. Tokia patirtis, jog perėjau visa tai, leidžia man šiandien scenoje jaustis ramiai.

PP: Aš irgi esu savo rekvizitą netyčia ištaškęs po visą sceną... Mano staliukas kartą nukrito, tačiau nieko nepaisant privalai dirbt toliau.

JSB: Tai būtu praktiniai patarimai. Kalbant apie meninę magijos pusę, norėčiau paminėti keletą Nevil Maskelyne minčių. Jis visuomet stengėsi pabrėžti originalumą ir meniškumą magijoje. Visi savo karjeros pradžioje kopijuoja, mes pamatome, kas mums patinka ir nukopijuojame tai. Tačiau mes augame, augdami pažįstame save, pažįstame artistą esantį mumyse, pažįstame savo unikalias savybes. Todėl reikia išaugti iš šio tarpsnio ir pradėti kurti kažką savito. Kaip Nevilis sakė: 100 gerų kopijuotojų galėtų sukurti Mona Lizos kopiją, net jei tos kopijos labai geros kokybės, tai vis tiek tik kopijos. Ir pasaulyje buvo tik vienas vyrukas, kuris sukūrė originalą. Ir pats reikšmingiausias dalykas iliuzijos mene yra sugebėjimas atsikratyti kopijavimo pagundos ir kurti meną. Tai Maskelyne vadino aukštuoju magijos pilotažu. Tikriausiai tai yra vienintelis būdas tapti tikrai didžiu iliuzionistu.

MW: Puikus pastebėjimas, Jay. Šia idėja norėčiau baigti mūsų pašnekesį, dėkoju jums abiems už skirtą laiką.

PP: Labai gerai, Mantai. O dabar sumokėk man...

2006 spalio 14 d.  Lodzė